Truputis istorijos

Truputis istorijos

Gyvūnai, taip pat ir šunys, gydymo tikslams buvo naudojami dar senovėje. Yra duomenų, kad gydymui šunys buvo naudojami dar senovės Egipte. Žmonės gana anksti pastebėjo, kad šunų laižomos žaizdos užgyja greičiau. Mūsų dienomis atsirado tyrimų, rodančių  antibakterinį šuns seilių poveikį Escherichia coli ir Streptococcus canis atžvilgiu.

Plinijus mini šuns seilių ar iš šunų pagamintų preparatų naudojimą senovės Romoje gydant karščiavimą, ausies skausmą ar žaizdas. Yra duomenų, kad tiek šunys ir kiti šuniniai, kaip vilkai ar lapės, gydymo tikslais Europoje buvo naudojami tiek antikiniais laikais, tiek viduramžiais. Gydymui naudojami buvo tiek gyvi gyvūnai, jų kūno šiluma, ar seilės, leidžiant gyvūnui laižyti pažeistą kūno vietą, tiek jų plaukai, kailis, kraujas ar kūno dalys, iš kurių buvo gaminami gydomaisiais laikomi preparatai, vartojami į vidų arba išoriškai. Taip buvo gydoma tuberkuliozė, pasiutligė ir kitos infekcinės ligos, mažakraujystė, raumenų ir sąnarių ligos, virškinamojo trakto sutrikimai, akių ir ausų ligos, vėžiniai susirgimai, elgesio sutrikimai, pogimdyviniai susirgimai ir netgi alkoholizmas. Naujagimiai šuniukai buvo naudojami esant mastitui „negeram“ pienui iš krūtų nutraukti. Gydymui buvo naudojamos netgi džiovintos baltos šuns išmatos, tokia spalva buvo išgaunama šeriant gyvūną dideliais kaulų kiekiais. Preparatas buvo vadinamas Album Graceum, jame buvo gausu fosforo rūgšties, jis buvo naudojamas gaminant tepalus, skirtus anginai gydyti. Paprastai Album Graceum išgauti buvo naudojami baltos spalvos šunys, manant, kad jie yra „sveikesnės prigimties“. Nors dauguma tokių procedūrų nebuvo niekaip pagrįstos, o rėmėsi dažniausia vietos prietarais ir gydančiojo ar besigydančiojo tikėjimu, didelė jų dalis išliko iki dvidešimtojo amžiaus, o kai kuriose šalyse ir iki mūsų dienų.

Šiuolaikinės gyvūnų asistuojamos terapijos požiūrį, kai gyvūnas traktuojamas kaip pagalbininkas gydant fiziologinius, psichologinius ar emocinius sutrikimus, pirmasis praktiškai įgyvendino Jonn Locke XVII a., kuris tvirtino, kad gyvūnai augintiniai gali pagerinti vaikų socialinę raidą ir empatiją. 1860 m.  Florence Nightingale, laikoma šiuolaikiškos slaugos pradininke, pastebėjo, kad smulkūs palatose laikomi gyvūnai daro teigiamą poveikį pacientams, mažina pacientų, ypač sergančių lėtinėmis ligomis, depresiją.

Kaniterapijos pradininku laikomas JAV vaikų psichiatras Boris Levinson,  kuris pirmasis pradėjos naudoti gyvūnų terapijos sąvoką, įvertinęs savo šuns terapinį poveikį mažiesiems pacientams. Jo darbai įkvėpė tolimesnius gyvūnų asistuojamosios terapijos tyrimus. Šiandien gyvūnų asistuojamoji terapija apibrėžiama kaip reabilitacinė (palaikomoji) kryptinga, turinti tikslą intervencija, atliekama taikant gyvūno ir žmogaus bendravimą.

Tokios terapijos tikslas – pagerinti paciento psichologines, kognityvines, socialines, emocines ar fiziologines funkcijas, priklausomai nuo situacijos, vieną ar keletą iš išvardintų.  Gyvūno ir žmogaus bendros veiklos metu žmogaus kūne išsiskiria mažinančios stresą ir  padedančios atsipalaiduoti medžiagos. Gyvūnų asistuojamajai terapijai naudojami įvairūs domestikuoti (arkliai, šunys, katės, jūros kiaulytės ir k.t.), o kai kuriais atvejais ir laukiniai prijaukinti gyvūnai (delfinai). Skirtingų rūšių naudojimo principai ir metodikos skiriasi, tačiau visos jos naudojamos panašiems specifiniams reabilitacijos ir integracijos tikslams siekti.